Jausmu pasaulis bendravime su vaiku

Radau pries penkerius metus savo rasyta straipsni sename blog’e, tad lieka tik papildyti.

Kai suaugusieji kalba ir elgiasi ne pagal savo tikruosius jausmus, vaikai pastebi nesutapimą ir tuoj pat į jį sureaguoja. Jei stebėsime jų reakcijas, jos gali padėti mums geriau suvokti savo pačių užspaustus jausmus. Argi tai nenuostabu?

Tarkim jūs mėginate atrodyti ramūs ir susikaupę, nors iš tikrųjų jaučiate nusiminimą, pyktį, nerimą – vaikai gali tai atspindėti išdykaudami arba tapdami nesuvaldomi. Mėginate kontroliuoti, tačiau savo elgesiu jie tik atspindi jūsų išspinduliuojamą chaotišką energiją. Gal keista, bet jei tiesiai išreiškiate ką iš tikrųjų jaučiate, nemėgindami paslėpti, paprastai jie nurimsta. Įvardinkite savo jausmus, pavyzdžiui: “Jaučiuosi tikrai nusiminusi (-ęs), nes buvo sunki diena. Šią akimirką pykstu ant viso pasaulio! Norėčiau, kad nurimtum, kad galėčiau ramiai pabūti ir išsiaiškinti savo jausmus. Gal galėtum keletą minučių pabūti lauke?” 

Girdėdami tiesą, jie pasijunta gerai, nes tuomet jaučia, kad jūsų sakomi žodžiai ir jausmai sutampa. Daug tėvų mano, kad jie privalo apsaugoti vaikus nuo savo neigiamų jausmų. Jie (tėvai) mano, kad turi visada būti kantrūs, ramūs, išmintingi ir stiprūs. Iš tiesų vaikams tereikia tikrumo – leiskite jiems matyti pavyzdį žmogaus, atvirai ir sąžiningai priimančio ir pergyvenančio įvairiausius savo jausmus ir nuotaikas, kurios yra normali reakcija į susidariusias situacijas. Tai padeda jiems išmokti priimti ir mylėti save, būti tikriems bei nuoširdiems.

Dalytis jausmais su vaikais – nereiškia išlieti ant jų savo pyktį arba kaltinti juos dėl savo sunkumų. Kadangi esate žmonės, tikriausiai vis vien kai kada išliesite ant jų savo pyktį ar nusivylimą. Kai pamatysite, kad taip atsitiko, pasakykite jiems, kad susivokėte, jog barėte neteisingai ir dėl to labai gailitės. Nebijokite atsiprašyti savo vaiko. Tai santykių artumo mokymosi dalis!

Lygiai taip pat yra labai svarbu neuzgniauzti naturalios vaiko savybes dalintis savaisiais jausmais. Musu, tevu, pareiga yra skatinti vaikus pazinti patiriamas emocijas, papasakoti apie ivairias busenas, pakalbeti apie ju kilme ir raiska.

Vaikui yra svarbu leisti jausti. Tai nereiskia, kad jus turite tyliai kesti poilsio stokos paskatinta emocini proverzi ir leistis, pavyzdziui, musamas. Ne, padarysite dideli darba, tiesiog ivardindami vaiko patiriama jausma, isgyvenima ir jam padedami sveikai tai isreiksti.

Is tiesu, pagrindines emociju raiskas vaikas perima is savo artimuju. Tad velgi griztame prie to, kad svarbiausia yra ne bandyti aukleti vaikus, o save, t. y., uzsiimti saviugda ir dvasine praktika. Gerbkime savo ir savo vaiku isgyvenamus jausmus, taip jie niekada neuzsiskles nuo jusu, o ir uzaugs labiau save priimantys, pasitikintys ir gerbiantys aplinkinius.

Komentarai yra išjungti.