(Ne)Tobulųjų gyvenimas

Kažkada Tu pradėjai saugotis „normalių“, vidutiniškų žmonių.

Žmonių su trūkumais.

Tuo pat metu, pradėjai šalintis ir pats savęs.

Norėjai sukurti tobulą pasaulį.

Kuriame visi būtų pasitempę, suvaldę savo jusles ir malonūs.

Pradėjai pats skandinti savo „tamsiąją“ pusę.

Ėmeisi prievartos prieš save.

Tuomet Tu šventai tikėjai, kad esi aukščiau už tuos, kurie yra TIE, na tie, su trūkumais.

Tu norėjai juos apšviesti, atvesti į kelią.

Bet Tu buvai per toli nuo jų širdžių.

Buvai išdidus.

Išdidume šviesa negali šviesti.

Išdidume meilės nėra.

Tobulume meilės nėra.

Vengei netobulųjų, nes bijojai užsikrėsti jų liga.

Vadinasi, nepriėmei savęs.

To tikrojo.

Vadinasi, nuteisei ir save.

O paskui juos.

Dar, patikėjai, kad ir Dievas toks.

Vertinantis.

Teisiantis.

O tik paskui, mylintis.

Negalėjai būti su netobulaisiais.

Ėjai prie tobulųjų.

Patikrink savo širdį šiandien, kur Tu esi ir koks esi?

Ir kam esi?

Dažnai vaikystės žaizdos įveda mus į gyvenimą.

Kartais reikia anksti atsisakyti santykių su Tave auginusiu žmogumi.

Kartais jie nusisuka. Arba niekada taip ir nebuvo atsisukę.

O Tau skauda.

Niekas galbūt ir neatėjo, kai Tau skaudėjo.

Ir kažkuriuo metu, Tu nusprendei būti kitoks.

Tik peržengei ribą.

Visada gali sugrįžti ir pasikviesti Meilę eiti kartu.

Meilės kelias – širdies kelias.

Jis Dievo apšviestas.

Jis niekada nebūna blogas. Nebūna pikta linkintis.

Jis kupinas šviesos, augimo.. Ir šiek tiek netobulumo.

Komentarai yra išjungti.