Pasaulio veidrodis

Šiandien savo galvoje vizualizavau šokio spektaklį, kuriame šių laikų moteris iš aplinkos gauna begalę nurodymų kokiai būti: „Būk graži“, „Būk paklusni, bet stipri“, „Būk tobula žmona, mama ir namų šeimininkė“ ir dar kitų daugybė šokančių ir šaukiančių siluetų aplink..

Ir moteris stengiasi išpildyti šiuos lūkesčius. Tie lūkesčiai tampa jos pačios nešiojama tapatybe. Pamesdama save, jauna mergina kiek įmanydama stengiasi atitikti pasaulio standartus. Jei negimėmė krikščioniškoje šeimoje, ko gero, patikti Dievui ir gyventi, kaip Jis moko, nė nesistengiame. Tačiau puikiai išmokstame patikti pasauliui.

Kažkuriuo metu, jauna moteris gali nepastebėti, kad jos santykis su savimi vis labiau remiasi išorinių standartų atitikimu ir, galbūt, kiek naudinga, veikianti, produktyvi šiai dienai ji yra. O juk ji vertinga. Pati savaime. Tiesiog vertinga. Kūrėjas nesuklydo. Bet apie tai per anksti.

„Aš per daug tyli, nemoku bendrauti“ – paauglės taip mąsto. Jos tuo patiki. Net pasaulis gyvenimą vaizduoja kaip smagų ir dramatišką spektaklį, kuriame arba parsiduodi savo vertybėmis arba lieki ištikimai viena sau. Galbūt vėliau JI įvertins savo asmenines savybes iš naujo. Galbūt teks išgyventi ribų neatstovėjimą ir visas to pasėkmes. Galbūt teks nusivilti ir galiausiai užsinorėti save priimti su visu nemadingu, nedramatišku ir visai neįspūdingu vidiniu ir išoriniu bagažu.

Tada ją ištinka vienatvės baimė su kitomis savo giminaitėmis – kritika, žema saviverte, nepasitikėjimu Dievu. Ateina savikritiškos mintys: „Liksiu viena su savo tomis vertybėmis, tarsi inkarais, neleidžiančiais lengvai plaukti gyvenimo malonumų jūroje. Kiti plaukia ir nieko, kodėl aš negaliu?“. Ir ji dar kartą pabando užverti akis savo vidinei dar pasaulio neužgesintai ugniai. Tą liepsną vis bando užgesinti ponia Žema savivertė ir ponas Nepasitikėjimas Dievu.

Bet vieną dieną JI išmoksta atstovėti save. Ji pradeda atpažinti aplankančius siluetus. Noras patikti Dievui nustelbia norą patikti pasauliui. Vertė Dievo akyse jai tampa brangiau už bet kokį šiandien siūlomą auksą. Ji susitaiko su savo prigimtimi, savo kūnu, savo protu..ir pagaliau geba išlikti tyloje su savimi. Jai nebebaisi tyla, kurioje anksčiau imdavo rėkti vidiniai siaubai. Nebereikia bėgti ir iš trūkumo siekti patvirtinimo ir įvertinimo kitų akyse. Pagaliau ji gali mėgautis jaukia vienatve, supratusi, kad vienišumą gali patirti ir tarp žmonių ir čia nėra ta pati vienumo forma. Malonė.

Stipriausios audros kyla ne jūroje, o mūsų gyvenime. Kaip Tu išgyveni savo audras? „Žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, bet Dievo žodis tveria amžinai“ – Izaijo 40,8.

Komentarai yra išjungti.