Savęs ir priklausomybės ligos pažinimas

Alkoholizmas yra sunki ir klastinga liga, kuri nesirenka ką sužeisti. Daugelis į panašias paramos ir savipagalbos grupes ateina lydimi sąmyšio, gėdos, kaltės ir su neatsakytų klausimų nešuliu.

Prisiekiau niekada gyvenime neturėti jokių ryšių su tokiais žmonėmis kaip mano alkoholikai tėvai. O šiandien esu apsupta tokių žmonių, su jais dirbu ir netgi esu ištekėjusi už tokio vyro. Kaip galėjo taip nutikti?

Pagaliau jis atrado blaivybę AA ir jam atrodo, puikiai sekasi. Tik kodėl nesijaučiu laiminga?

Sveikatos centre gydytojai teigia, kad mano dukra – alkoholikė, bet aš tuo netikiu. Jai tik dvylika metų ir ji nėra nugriuvusi neblaivi, kaip atsitinka alkoholikams. Ar gydytojai neklysta?

Kai tik šiek tiek pasistumiame pirmyn, iškart susiduriame su kokia nors kliūtimi arba patiriame krizę. Tačiau moteris, su kuria gyvenu, dėl to beveik nesijaudina. Tik prisipila taurelę, o aš puolu į isteriją. Kodėl tik aš toks rūpestingas ir vienas turiu spręsti visas problemas?

Žinoma, mano šeimoje buvo geriančių žmonių, bet nevadinčiau jų alkoholikais. Be to, kaip tai siejasi su manimi? Mano bėda ta, kad visada įsimyliu netinkamus žmones. Nespėjus nė artimiau susipažinti, mūsų santykiai sprogsta tarsi muilo burbulas. Ar manote, kad yra koks nors ryšys?

Aš ne prieš gėrimą. Tik nepakenčiu krūvos neapmokėtų sąskaitų, įžeidimų, smurto, įstatymo pažeidimų, seksualinių bėdų ir kitų sunkumų. Kaip užkirsti tam kelią?

Kodėl vis dar jaudina seniai mirusių alkoholikų giminių bėdos? Atmintyje iškyla baisiausi praeities epizodai, tačiau artimieji mane tikina, kad nieko panašaus nėra buvę. Vis tiek negaliu atsikratyti jausmo, kad visi tie prisiminimai – tiesa. Kuo tikėti?

Kiek prisimenu, šeimoje niekas negėrė. Tačiau artimųjų elgesys labai panašus į priklausomų asmenų elgesį. Ar gali taip būti?

Jis žada daugiau niekada negerti, tačiau vos po dviejų dienų vėl išgeria. Kaip sustabdyti jo vartojimą visam laikui? Užkoduoti?

Priklausomą žmogų pažinau tik praėjus daugeliui jo blaivybės metų. Jo elgesys mane tarsi apsėdo, užsikrečiu jo nuotaika ir vis rečiau galiu elgtis taip, kaip noriu. Nebejaučiu savęs, tarsi pametu save jame, nebesuprantu, kas yra normalu ir adekvatu, nesuprantu, kodėl taip jaučiuosi ir kodėl tai kelia šitokią įtampą. Ar tai siejasi su priklausomybės liga?

Kaip man ištverti skausmą matant, kad jis geria? Jį nepaprastai mylėjau, o dabar vis labiau nekenčiu ir atrodo, kad nieko negaliu su savimi padaryti.

Maniau, kad blaivybė mus suartins, bet atsitiko priešingai – dar labiau atitolome. Vyras tvirtina, kad man pačiai reikia pagalbos. Nieko nesuprantu, juk tai ne mano liga, kodėl turiu lankyti kažkokius susirinkimus?

Ilgai buvau nelaiminga ir jaučiau vien skausmą. Tai buvo įprasta savijauta. Ką dabar daryti, kai nebejaučiu nieko? Vargina dažna migrena, nemiga, nuovargis.

Jaučiu, kad man visko per daug ir nebepajėgiu visko suvaldyti. Tą akimirką jau automatiškai siekiu degtinės arba ieškau galimybės įsigyti. Anksčiau šlykštėdavausi žmonėmis, kurie geria rytais arba darbe, bet dabar pati turiu palaikyti nuolatinę apsvaigimo būseną, kad galėčiau išbūti. Man gėda, bet aš dar kontroliuoju savo vartojimą ir tikrai nesu kaip tie, kurie valgo iš konteinerių.

Čia tik dalis istorijų, ar radai save tarp šių moterų?

O gal turi savo istoriją?

Jei nori, parašyk savąją, pažiūrėsime į ją drauge.

Priklausomybės liga skatina izoliuotis, neigti, bėgti nuo tikrų savo jausmų ir sunkumų. Tu nesi atsakinga už šią ligą. Tu esi atsakinga už sveikimą. Ne artimojo, o savo.

Pasirūpink savimi.

Gali man parašyti arba paskambinti:

aurelijabucmyte@gmail.com

8604 75011

Taip pat kviečiu jungtis į gyvą moterų grupę Klaipėdoje arba internetinę „Laisvė augti“.

Fb grupė: priklausomybė šeimoje

Komentarai yra išjungti.