2018/10/27 Širdies patikrinimas

Šiandien keliavau įsigyti paskutinius daiktus kelionei į Šventą Dhamą. Noriu pasidalinti tuo, ką Viešpats įdėjo į širdį.

Nemėgstu parduotuvių, ypač didelių prekybos centrų, tokių kaip akropolis. Tai tokios sunkios, energetine prasme, vietos, na, bet šiandien ne apie tai. Taigi, turėjau ten reikaliuką. Turbūt ne vienas esame pastebėje netoliese žmones, prašančius išmaldos. Ir aš tokį pastebėjau. Vyras su negalia. Jį buvau jau anksčiau mačiusi. Įsigijusi vaisius, širdyje pajutau paraginimą grįžtant pro jį, paklausti, gal jis yra alkanas. Nuėjusi į tualetą nuploviau tuos vaisius, įdėjau į švarų maišelį ir mintyse paprašiau Viešpaties, su stipria intensija, kad palaimintų šiuos vaisius ir kažkokiu būdu pasiektų to žmogaus širdį. Tiesiog rankose, savo žodžiais, bet su širdim. Eidama pro jį, taip ir padariau, paklausiau, ar jis alkanas. Jis priėmė vaisius. Nepuolė po kojomis dėkodamas man, tai juk nebuvo pinigai. Tiesą sakant, jutau, kad tai daugiau buvo mano širdies patikrinimas – ar pasidalinsiu vaisiais, kuriuos taip stropiai rinkau sau ir savo sūnui, ir kurių patiems taip labai norisi. Ar sugebėsiu pamatyti to žmogaus širdyje Viešpatį ir prieiti prie jo? Įdavusi tuos vaisius, paskui pamačiau, kad man net nereikėjo grįžti ta puse, man reikėjo pasukti anksčiau.. Įdavusi vaisius, dar stipriai mintyse pasimeldžiau dėl jo kelias minutes. Pajutau kad reikia ir viskas.

Visi esame verti Dievo malonės. Viešpats žiūri, ką pasilieki sau.

Į tą pačią temą, turiu paraginimą neišmesti prasado po bet kuriuo medžiu. Nuo mažens netinkamą maistą, nebūtinai sugedusį, bet nepatikusį, tvarkingai sudedu į maišelį ir padedu netoli konteinerio. Taip elgiuosi ir dabar. Daugybė žmonių valgo iš to, ką randa šiukšlėse. Sakysite, tai ne mūsų reikalas arba kad jis to, matomai, pats yra nusipelnęs? Bet ir jis yra brangus Viešpačiui. Ir jo Jis laukia. Jau kas kas, bet mes neturime jokios kvalifikacijos kažką teisti, ypatingai nežinodami nieko apie to žmogaus gyvenimą.

Kita situacija buvo autobuse. Tai taip pat nėra pati mano mėgstamiausia vieta, bet, Dievas parodo, kad ugdytis tinkamą nuotaiką ir stengtis Jam tarnauti galima įvairiomis aplinkybėmis ir įvairiais būdais. Autobusas buvo pilnas, o aš buvau truputį pavargusi. Kadangi buvau be sūnaus, prisiminiau pareigą užleisti vyresniam vietą. Nors mano kūno ligelė sunkiai leidžia pavargus stovėti (negaliu ilgai stovėti, kur kas geriau yra vaikščioti), pamąsčiau, kad tikrai nesu tokia pavargusi, kaip ta miela bobutė su maišeliu. Pastovėjusi pusę kelio, prisėdau ant atsilaisvinusios kėdės jau manydama, kad išlaukiau savojo poilsio 🙂 bet įlipa vėl kita bobutė, kuriai taip pat praverstų prisėsti. Šįkart protas truputį pasimuistė, bet pajutau, kad fiziškai dar galiu pastovėti ir tikėjau, kad Viešpats parūpins man vietą. Taip netrukus ir atsitiko.

Viešpats visada mums leidžia pasirinkti, kaip elgtis. Rašau tai ne tam, kad pasigirti kažkuo, o tam, kad noriu pasidalinti, kaip svarbu yra klausytis tų vidinių paraginimų, kurie kyla spontaniškai. Aš jutau, kad Viešpats yra patenkintas manimi, skonis Šventam Vardui sustiprėjo. Nors tai tėra maži dalykai, kažkam jie gali būti itin svarbūs. Juk ir mes patys labiau vertiname dovanas, kai matome, kad žmogus įdėjo savo širdį, pasistengė, o ne atnešė lengvai po ranka pasitaikusią.

Tikrinkime savo širdis, kasdien.

Kartais mes suplanuojame savo dieną kitaip, nei tą dieną mums planuoja Viešpats. Kartais mes Jam neleidžiame save naudoti, kaip Savo įrankiais. Bet mes juk tik įrankiai, tiesa? Tad tvirtai laikykimės ne savo planų, o Jo rankos. Te Jis mus veda ir lydi per šį gyvenimą.

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *