Taikoje su savimi

Duoti laiko sapnui

Pabūti jame

Saugioje iliuzijoje

Kurią pati sukūrei

Kaip ištrūkti?

Kelią rast turim.

Per kalnus ir slėnis, žengti gilyn

Pabusti.

Priimti save. Pamilti save. Pamilti savo kūną. Jaustis jame patogiai. Kaip mylėti? Ar tik kūną? Ar tik sielą? Priimti..KĄ??

Šie klausimai krebžda moterų galvose. Labai dažnai paslystam, kai jau pakylam..tiesa? Suvokiam ir išbarstom? Nebaigta tobulybės oazė. Nebaigta tobulybė?

Sunku sau patikti, jei blogai jautiesi savo kūne ir jis Tau nepatinka. Atvirkštinis variantas taip pat teisingas: savęs nemėgimas apsunkina savo išvaizdos suvokimą. Neigiamas savęs vertinimas siunčia į klajonę, kuri netausoja tos, kuri žvelgia į veidrodžio atspindį.

Man ši mintis buvo labai svarbi asmeninėje kelionėje-klajonėje link draugystės ir taikos su savimi.

Vienas dalykas, kuris niekada nesikeičia, yra faktas, kad viskas keičiasi. Mūsų kūnas keitėsi ir dar keisis. Mes galime turėti daug psichologinių, dvasinių pasiekimų (?), bet vis tiek nerasti ryšio su savo kūnu. Nejausti ribų, nežinoti, kas jam patinka ir tinka, drovėtis jo. Gal kažkur pametėm instrukciją?

Moters kūnas – naujos gyvybės guolis. Nėra per daug žemiška rūpintis savo kūnu ir siekti su juo draugystės. Išdrįsti išeiti į tylą su savimi.

Eiki ryžtingai, bet iš lėto, miela Sese.

To be continued..

Komentarai yra išjungti.